Į pradžią Kraštotyros žinios Žymūs Birštono žmonės Vinco Juozaičio – Vyturio eilėraščiai
Atgal

Vinco Juozaičio – Vyturio eilėraščiai

Vincas Juozaitis-Vyturys Kada varge buvai, Tėvyne,
Tai jis nuo bado tave gynė,
Vergijos pančius rišo, traukė
Ir tavo laisvės troško, laukė.
Už tai, kai būsi tu laisva,
Pridenk jį savo vėliava,
O Lietuva.

*

Daina

Medžių šakos nulenkė viršūnes,
Ir nuliūdo tėviškė brangi,
Kai, rytų saulutei patekėjus,
Užėjo priespauda broliams sunki.

Nuliūdo sode čiulbantys paukšteliai,
Ir darže nuliūdo jazminai,
Ir jaunystės žiedas kai nuvyto,
Krito trys sūnūs — tvirti ąžuolai.

Jiems klojo patalą mirties ant gatvės
Purvas, sumindžiotas priešų gaujos,
Tiktai paukšteliai, miško giesmininkai,
Jiems pačiulbėj, nutūpę prie galvos.

Verkė tėviškė trijų drąsuolių,
Verkė draugai atskirtieji kovos,
Ir pasiryžo mūsų partizanai
Atpirkti laisvę brangios Lietuvos.

Nedaug jau liko mums čia kentėti,
Laisva Tėvynė greit mums nušvis.
Ir mes greta žygiuosime per pievas
Laisvosios tėviškės keliais plačiais.

Sutiks močiutė, sena sengalvėlė,
Sūnelį grįžtant iš didžios kovos,
Sutiks mergaitė, tavo numylėta,
Su jurginų gražių puokšte.

*

Daina trenksmui

Mėnulis švietė naktį ramią,
Nuo priešo kulkų tu kritai,
Savu krauju pagirdei žemę,
Kurią mylėjai taip karštai.

Mylėjai Lietuvą Tėvynę
Tu iš visos savo širdies,
Pirmas į laisvę kelią mynei,
Nebodams vargo nei mirties.

Žaliame slėny, prie upelio,
Tave paguldė priešo kulka,
Žiaurūs stribukai tavim tyčiojos,
Kad žuvo Trenksmas, narsus karys.

Kovoj sau skyrei Trenksmo vardą,
Narsus kovotojas buvai,
Visi lietuviai prisiminsim
Laisvės gynėją amžinai.

*

Priėjo partizanas prie vartų,
Kiemely sulojo šuva,
Niekas pasitikt neišėjo,
Tik gailiai raudojo ruduo.

Ir kaime tuoj šunys sulojo,
Pasigirdo vien rusų balsai,
Iš kažin kur šūvis ataidėjo,
Ir pervėrė širdį skausmai.

Jis krito ant žemės nušautas,
Aplink buvo vien tamsi naktis.
— Aš už tave, brangi Tėvyne,
Šią naktį užmerkiu akis.

*

— Vyrai,— prašneko šeimininkas,
Pravėręs bunkerio duris:
— Rusai, jų tarpe išdavikas,
Kalavijau, tavo sūnus.

O Dieve Tėve, suvaitojo,
Sūneli,— ištarė: — brangus.
Nulenkė galvą ir nutilo,
Sūnus jam paruošė kapus.

Jėzau, Marija, balsai šaukė,
Skausmai sumišo su malda,
Kovas ir Gailius užsimerkė,
Dainius atsiklaupė šalia.

Prie pačių durų klūpo tėvas,
Karžygis guli netoli,
Kluone atsiklaupė prie sienos,
Apgaubė juos tamsa tyli.

Iš knygos „Sušaudytos dainos" (1990 m.)