Į pradžią Audronės atvirlaiškiai
Atgal

Audronės atvirlaiškiai

Birštonas

Baltų raštai ir ženklai Audronės Mickutės kūryboje

Jei viską būtų galima išsakyti žodžiais, nereiktų nei muzikos, nei paveikslų.  Jei žemėje žydėtų vien rožės, neturėtumėm žvilgsnį glostančios pievų pilnatvės.

Šiuos piešinius, laiškus bičiuliams, manyje pažadino Vytauto piliakalnis Birštone. Kaskart, kai einu pro šalį, jis kalbina, liudydamas nematomą, bet nujaučiamą tikrovę, ir primena mūsų tautos didybę.

Audronė Mickutė

Siūlome pasigrožėti Birštono viešosios bibliotekos skaitytojos, dailininkės Audronės Mickutės piešiniais. Jie – tarsi atvirlaiškiai iš praeities, tarsi pagarbos ir dėkingumo ženklas tautos ugnį kūrenusiems.

Mūsų protėvių gyvenimas – amžinuoju gamtos ratu, su saule bundant, keliantis ir dirbant. Todėl senuosiuose raštuose – tiek daug judesio, sūkurėlių. Ir lietuvių kalba – veiksmažodinė, gyvybe pulsuojanti. Kristijono Donelaičio „Metuose“, pasakėčiose net slunkiai ką nors veikia, ir Antano Baranausko „Anykščių šilely“ kruta visa, kas kaip tik išmano. O kiek gyvybės senosiose mūsų dainose!

Te pavasariniu žemės atgimimu mus džiugina ir šildo Audronės Mickutės laiškai – piešiniai, te protėvių dvasią jie žadina. Su saule sukimės gyvenimo ratu – savoje žemėje, po Lietuvos dangum.

Genovaitė Mačiūtė