Į pradžią I. Simonaitytės kūrybos vakaras
Atgal

I. Simonaitytės kūrybos vakaras

Liepos 13 dieną projektas “Po žvaigždėtu vasaros dangum. Literatūriniai vakarai Birštone 2017 m.“ pakvietė į Mažosios Lietuvos metraštininkės Ievos Simonaitytės kūrybos vakarą kartu su Ievos Simonaitytės literatūrinės premijos laureate Virginija Kochanskyte, operos solistu Egidijumi Bavikinu ir pianiste Beata Vingraite.

Aktorė Virginija Kochanskytė labai įdomiai, jautriai vedė rašytojos Ievos Simonaitytės gyvenimo ir kūrybos keliu, įpindama ir savo prisiminimų, patirties. Pasakojo apžiūrėjus galybę nuotraukų, kuriose buvo įamžinta rašytoja ir supratusi, kad asmenukės – nėra tik šių laikų įgeidis. Dar 1919 m. Ieva Simonaitytė skubėdama į susitikimą, randa laiko nuotraukai. Žavinga suknele, prie ežero, tarp dviejų medžių, o tolumoje – dvaras. Ji labai mėgo puoštis. Būdama siuvėja, galėjo pasisiūti madingiausių to meto apdarų. Nors vaikystėje į koją „įsimetė“ tuberkuliozė, nors buvo neturtinga mergos dukra, ji siekė būti graži, o už vis labiau norėjo mokytis. Galėjo mintinai cituoti H. Hesę, J. W. Gėtę, Šventąjį Raštą, bet jos universitetas buvo gyvenimas.

Susitikimo metu skambėjo dvidešimt metų kurto romano „Vilius karalius“, apysakos „Pikčiurnienė“ ištraukos, atskleidusios tvirtą pasakotojos talentą, kurį veikiausiai gavo nuo Dievo, nors pati rašytoja su tuo nesutiktų, nes buvo netikinti. Net liepė nestatyti kryžiaus ant kapo: „Nestatykite net kryžiaus dėl to, kad visą amžių po kryžium vaikščiojau. /.../ Juk sunkus kaip akmuo buvo mano gyvenimas“.

Vienas skaudžiausių išbandymų žmogaus gyvenime – meilės išbandymas neaplenkė rašytojos. Gražiausia meilė Ernstui Šumanui baigėsi jam išvykus į Vokietiją. Jis kvietė ir ją pas save, tačiau I. Simonaitytė labiau mylėjo Lietuvą, labiausiai troško pamatyti Mažosios ir Didžiosios Lietuvos susijungimą ir jai pavyko. Ant vieningai Lietuvai skirto paminklo „Arka“ iškalti jos žodžiai: „Esame viena tauta, viena žemė, viena Lietuva“. O jos širdis niekada taip ir netapo viena. Dalis jos liko Vokietijoje...

Rašytojos gyvenimas buvo sunkus, bet, kaip Virginija Kochanksytė gražiai pastebėjo, Dievas ne veltui davė daug išbandymų. Tik stiprios rankos, užgrūdinta širdis galėjo atverti tą Dievo siųsta pasakotojos talento lobių skrynią.  O joje ir humoras, ir kritiškas žvilgsnis į žmogaus prigimtį, atviros pamokos apie pyktį, pavydą, puikybę, apie to meto Mažosios Lietuvos būtį, kuri savo žmogiškąja prigimtimi dar labai artima šių dienų žmogui. O humoras... Toks lietuviškai skoningas ir tikras. O liūdesys... Toks gyvenimiškas ir universalus.

Pilna salė, plojimai atsistojus, o viena moteris priėjusi sakė, kad nuo šiol bus Birštono viešosios bibliotekos socialinio tinklo „Facebook“ gerbėja, seks renginių reklamas ir juose dalyvaus, nes šis vakaras ją nustebino profesionalumu.

O mes kviečiame ne tik pamėgti mūsų puslapį, kuriame skelbiame būsimus renginius, bet ir užsukti į biblioteką, kur jūsų laukia literatūriniai atradimai.

Bibliotekininkė Ledina Tamošiūnienė