Į pradžią Visus sujungusi tremtinio dalia
Atgal

Visus sujungusi tremtinio dalia

Nuotraukoje: Vincas Gaidamavičius (A. Vilkaičio sesers Audanges anūkas), Jonas Markauskas, Gražina Markauskienė, Rimantas Putvys, Alina Jaskunienė, Arvydas Vilkaitis (sūnus), Sofia Saenz (proanūkė), Nijolė Dirginčienė, Jonas Dirginčius, Dalia Vilkait

Gedulo ir vilties dienos išvakarėse projektas „Po žvaigždėtu vasaros dangum. Literatūriniai vakarai Birštone 2019 m." pakvietė prisiminti šviesaus žmogaus, intelektualo, rašytojo, girininko, tremtinio dalią išgyvenusio Arvydo Vilkaičio gyvenimo ir darbų. Tylos minute pagerbėme žiauriai kankintų ir išnaudotų tremtinių atminimą, o vakaras prasidėjo mokslų daktarės, etnologės, daininkės Daivos Šeškauskaitės atliekama daina „Kad ne auksinės vasaros", kurioje natų upe liejosi tėvynės ilgesys, skausmas.

Aktorius Petras Venslovas skaitė Arvydo Vilkaičio užrašytus atsiminimus apie trėmimą, kurie pynėsi su vakaro svečių prisiminimais apie jį patį. Pats artimiausias Arvydo draugas, apsakymo „Meilė" herojus Rimantas Putvys sakė, kad kalbėti apie draugą yra ir sunku, ir lengva. Sunku, nes jo jau nebėra, o lengva, nes nieko kito kaip tik gera apie jį tegali pasakyti. Rimantas prisiminė, kad Arvydas jam nepamokslavo dėl mokslo, bet pats nors ir labai sunkiomis sąlygomis baigė vakarinę mokyklą, vėliau technikumą, universitetą Lietuvoje. Iš pradžių dirbo Piliuonoje girininko padėjėju, vėliau atvyko dirbti girininku į Birštoną, kuriame daug nuveikė ir buvo labai vertinimas. Deja, liga jį per anksti palaužė. Draugas prisimena, kad Arvydo žmona Elena sakiusi, jog jis ligos metu stipriai nesikankino. Rimantas į tai atsakė, kad Dievas taip davė už jo gerus darbus.

Lapteviečių draugijos pirmininkas, artimas Arvydo draugas Jonas Markauskas ir Arvydo Vilkaičio apsakymo „Gyvensim" herojus prisiminimus pradėjo nuo jo tėvo, profesoriaus Vinco Vilkaičio, kuris ir tremtyje kaip įmanydamas stengėsi padėti kitiems dalindamasis savo žiniomis, mokydamas atskirti, kurios žolelės naudingos, o kurios nuodingos. Trūkstant maisto – tai buvo gyvybę gelbstinti pagalba. Vėliau Trofimovske, kadangi buvo vienintelis tokio rango žmogus, jam buvo patikėtas saugoti žuvies sandėlis. Ir jį saugodamas, 1943 m. pradžioje, mirė iš bado. Jis vaikams atiduodavo savo maisto davinį, bet nevogė. Iš pagarbos profesoriui, jam mirus, žmonės sukalė karstą, tačiau galiausiai jis iš jo buvo išverstas. Į tai Arvydas sureagavo žodžiais: „O gal kas nors gyvas liko dėl to". Prieš visa kas šventa, gyvybė – švenčiausia.

Kalbėdamas apie Arvydo Vilkaičio knygas Jonas Markauskas sakė, kad jos skirtos protingam skaitytojui. Tam, kuris moka žvelgti giliau, suprasti plačiau. Prisiminė, kad ir pats Arvydas Vilkaitis buvo geras Birštono viešosios bibliotekos skaitytojas – ne tik skaitęs, bet ir atskirame sąsiuvinyje perskaitytoms knygoms rašęs anotacijas. Lapteviečių draugijos pirmininkas gailėjosi, kad Arvydas Vilkaitis savo beletrizuotuose memuaruose nerašė tikrųjų pavardžių, o juk tai yra istorija. Tikruosius vardus Arvydas Vilkaitis slėpė irgi dėl aukštų moralės standartų. Teigė, kad negali žmogaus teisti už jo poelgius, jei nežino, kodėl žmogus vienaip ar kitaip elgėsi, jei nežino jo istorijos. Ne veltui Jonas Markauskas sakė, kad vykdavo pas Arvydą gerumo pamokų mokytis.

Vakaro metu jautriausiais, šilčiausiais prisiminimais, pagarba dalinosi ir šeima: sūnus Arvydas, anūkės Elenutė ir Milda, kurie jau negyvena Lietuvoje, todėl labai džiaugėsi šiuo minėjimu, nes buvo puiki proga aplankyti senelio puoselėtas ir kurtas vietas, permąstyti vertybes, papasakoti Sofijai, A. Vilkaičio proanūkei, šeimos istoriją.

Pagerbti Arvydo Vilkaičio atminimo atvyko ir Birštono savivaldybės merė Nijolė Dirginčienė. Ji prisiminė, kaip Arvydo Vilkaičio žmona Elena, mokytoja, padėjo jai pačiai, jaunai specialistei, žengti pirmuosius žingsnius mokykloje. Pasirodo, ir geri kaimynai buvę. Merė išreiškė viltį, kad vieną dieną visi išvykę birštoniečiai, tame tarpe ir Arvydo Vilkaičio anūkės, grįš į gimtąjį Birštoną, nes tai vienas miesto siekių.

Arvydas Vilkaitis visuomet liks su birštoniečiais savo sodintu maumedynu, knygomis bei gražiais prisiminimais apie gerumą. O mes, bibliotekininkai, kviečiame skaityti jo knygas. Skaitykite, kaip sakė poetas Aleksas Dabulskis, „..šiuos kančių liudijimus ir semkitės dvasios tvirtybės".

Šio atminimo vakaro organizavimą rėmė Lietuvos kultūros taryba, LR Kultūros ministerija ir Birštono savivaldybė.