Į pradžią V. Daujotytė: Vaižgantas – šviesusis Birštono taškas
Atgal

V. Daujotytė: Vaižgantas – šviesusis Birštono taškas

Turbūt nėra kito tokio rašytojo, žymaus žmogaus, kuris taip mėgo Nemuno delne įsisupusį Birštoną: čia ilsėjosi, žavėjosi nuostabia gamta, pasiūlė mineralinio vandens šaltinius pavadinti ,,Vytautu”, ,,Birute”, kvietė pamiršti vokiškus kurortus ir „birštonuotis“. Vaižgantas buvo dosnus Birštonui. Ir birštoniečiai jo nepamiršta. Čia Vaižgantą mena jo vardu pavadinta gatvė, 2016 pastatytas paminklas (aut. Gediminas Piekuras), o rugpjūčio 23-ąją, ketvirtadienį, Birštono viešoji biblioteka vėl pakvietė į Vaižganto atminimo vakarą Birštono kurhauze. Sakralumu alsuojančioje literatūrinėje kelionėje mus lydėjo literatūrologė, prof. habil. dr., Vaižganto premijos laureatė Viktorija Daujotytė, Juozo Tumo-Vaižganto muziejaus Kaune vedėjas Alfas Pakėnas bei lininiais rūbais pasipuošusios aktorė Olita Dautartaitė ir smuikininkė Ilona Klusaitė. Smuikininkė prisipažino, kad suknelę pati pasipuošė tautiniais motyvais, nes labai stipriai jaučia, gyvena lietuvybe. Tai buvo galima pajusti iš jos pasirinktų atlikti melodijų, kurios stiprino magišką vakaro nuotaiką.
Vaižgantas buvo ne tik rašytojas, kunigas, visuomenininkas, politikas, bet ir muziejininkas. Jis rinko žinias apie lietuvių rašytojus, poetus, visuomenės veikėjus, pirmasis Kaune įkūrė Kultūros muziejų, vėliau pavadintą Humanitarinių mokslų fakulteto muziejumi. Taigi, jo asmenybė tikrai unikali ir plati, kaip taikliai įvardijo Balys Sruoga: „Universalus Vaižgantas kaip Viešpaties diena“.
Juozo Tumo-Vaižganto muziejaus vedėjas Alfas Pakėnas  pasidžiaugė, kad šis vakaras bus tarsi gražus perėjimas nuo jubiliejinių Vydūno prie 2019 m. būsiančių Vaižganto metų. Šia proga numatoma daug renginių, bus leidžiami nauji raštų tomai. Pirmąją knygą Vaižgantas išleido būdamas trisdešimt trejų, tačiau niekad nelaikė savęs tikru kūrėju. Duodamas interviu „Naujajai Romuvai“ sakė: „Aš esu iškritęs iš kūrėjo balno. Nesu kūrėjas“. Gal todėl, kad kūrybingumą, poeziją jis matė kiekviename žmoguje. Jam poezija nebuvo tik poetų teisė, bet galima kiekvienam žmogui, jei tik jis atsiveria.
Nepaprastą jausmą, patirtį aktorei Olitai Dautartaitei paliko prieš 28 m. Šiauliuose statytas spektaklis pagal apysaką, kurios ištraukos skambėjo ir šio vakaro metu, „Dėdės ir dėdienės“. Aktorė su dideliu ilgesiu tarsi išsiveržusiu iš pačių širdies gelmių sakė: “Tai toks gražus kūrinys, tiesiog tvėrinys. Išvysti Vaižgantą scenoje buvo... Tai liko visam laikui... ir tegul lieka... Ačiū...“. Retai tenka išgirsti tokią gilią, svarią, nuoširdžią padėką. Tarsi Vaižgantui, tarsi žemei, kad jį augino, ar tai Dievui, kad jį siuntė, o gal mums, kad išgirdom, atėjom...
Literatūrologės, prof. habil. dr. Viktorijos Daujotytės mintys apie Vaižgantą kaip gražiausi žiedai krito ant jo atminimo: „Vaižgantas – šviesusis Birštono taškas, šviesusis Lietuvos taškas. Tautos istorija priklauso nuo to, kiek tautoje pasirodo, gimsta ypatingų, gilių asmenybių, kurios savo prigimtimi būdamos aukštai, kiek įmanoma lenkiasi prie paprastų žmonių. Rugpjūčio 23-oji, Juodojo kaspino diena, labai tinkama galvoti apie Vaižgantą, nes tai asmenybė, kuri sudėtingu laiku atsistodavo ten, kur turi būti ir pasakydavo tai, ką turi pasakyti. Jo didžioji paslapties galia – pajusti iš ko ir kaip susideda lietuviškumo branduolys.“ Savo kūriniuose jis žmonėms stengėsi suteikti pasididžiavimo jausmą, parodyti jų turimą didelę vidinę kultūrą ant kurios galima statyti rūmus: „Prakrapštyk tą luobą ir rasi europietį“, – sakydavo Vaižgantas.
Juozo Tumo-Vaižganto muziejaus vedėjas Alfas Pakėnas pakvietė padiskutuoti apie  ankstyvąją Vaižganto kūrybą. Prof. habil. dr. Viktorija Daujotytė atkreipė dėmesį, kad Vaižgantui nepaprastai svarbus vaizdas, vaizdelis. Už tai yra gavęs kritikos, tačiau jis per juos perteikė didžius dalykus. Ir tie vaizdeliai jį lydį jau ankstyvojoje kūryboje, kai parašė „Aukštaičių vaizdelius“, kurie, pasak V. Daujotytės, yra unikalus dalykas ir siejasi su J. Biliūno „Kūdikystės sapnais“. Vaižgantas ypatingai daug dėmesio skyrė vaikystei, suvokė ją kaip gyvenimo pagrindą. Jis jautė būtinybę bendrauti su jaunais žmonėmis, suvesti juos su gyvenimo tikrenybe, tačiau ne didaktiškai, nuosaikiai. Tiek literatūrologė, tiek Alfas Pakėnas sutiko, kad Vaižganto eseistikos knygą „Jaunam veikėjui“, rašytą kunigui, rekomenduotina perskaityti kiekvienam jaunuoliui.
Nedrąsiai, tarsi bijodami suplėšyti vakaro šventumą, bet paraginti vakaro vedėjo Alfo Pakėno, klausytojai uždavė juos dominančius klausimus: kaip nutiko, kad iki šiol nežinoma, kur yra Vaižganto kapas ir, kaip Vaižgantas, būdamas kunigas, galėjo parašyti erotinių motyvų turinčią apysaką „Nebylys“. Į pirmąjį klausimą atsakydamas Alfas Pakėnas teigė, kad yra daug versijų, tačiau realiausia versija, kad Vaižganto palaikus bus pasiglemžęs potvynis, nes dieną po potvynio, laikraštyje randama žinutė, kad potvyniui nuslūgus, iš karstų buvo pilamas vanduo, palaikams buvo suteikti nauji bažnytiniai aprėdai. Antrasis klausimas nuskambėjo labai pikantiškai, tačiau literatūrologė Viktorija Daujotytė, ilgai ir kruopščiai tyrinėjanti literatūrą, rašytojų gyvenimus pasikliovė Vaižganto kūrybiniu potencialu teigdama, kad „nepatirtis yra tokia pat galingai įtraukianti ir reikšminga kaip ir patirtis, nes rašytoją veda nuojauta, o galvojantys kitaip gali taip ir likti kūrinio prieangyje“.
Vakaro pabaigoje Birštono viešosios bibliotekos direktorė Alina Jaskūnienė dėkojo svečiams ir prisipažino, kad kiekvienas vakaro metu ištartas žodis, kiekviena mintis smigo giliai į širdį. Kitaip ir negalėjo būti... jei tik turėjai širdį...
Ledina Tamošiūnienė
Projektą organizuoja: Birštono viešoji biblioteka
Remia: Lietuvos kultūros taryba, LR kultūros ministerija, Birštono savivaldybė